Keletą metų trukęs bylynėjimasis pagaliau atnešė Kliento naudai “saldžius vaisius”

Byloje buvo kilęs ginčas dėl galimai įvykdyto “fenikso”. Kitaip tariant, ieškovas keletą metų intensyviai įrodinėjo, kad įmonės vadovas ir akcininkas privalo asmeniškai atsakyti savo turtu už ieškovo “manymu” neteisėtos veiklos perkėlimą į kitą įmonę, siekiant išimtinio tikslo – išvengti įsipareigojimų vykdymo ieškovui. Praktikoje jau ne pirmą kartą teko atstovauti teismuose Klientus panašaus pobūdžio bylose, tačiau šį kartą ginčas buvo įdomus tuo, kad ieškovas “manė”, jog panašūs įmonių pavadinimai ir prekės ženklai, sutampantis akcininkas ir įmonių veikla tame pačiame sektoriuje yra pakankamas pagrindas pripažinti vadovo ir akcininko neteisėtus veiksmus. Po ilgo bylinėjimosi pirmoje instancijoje ieškovas bylą pralaimėjo, tačiau aukštesnės instancijos teismas panaikino sprendimą ir “nusprendė”, kad nepaisant to, kad šioje byloje nėra įrodymų apie į kitą įmonę perkeltus darbuotojus, veiklą, turtą, klientus galima daryti išvadą, kad įmonės pavadinimų ir prekės ženklų panašumas (ženklai priklauso kitam trečiajam asmeniui) vis tik yra pagrindas pripažinti “feniksą” ir priteisti kilusią žalą iš vadovo ir akcininko asmeniškai. Pripažinsiu, po tokių teismo sprendimų kyla absoliutus profesinis nerimas (nekalbėsiu apie situacijos vertinimą iš Kliento pusės), bandau atsakyti sau į klausimą – kiek dar apribosime verslą, iki kokio lygio pasieksime vadovo ir akcininko asmeninės atsakomybės taikymą? Džiugu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bent trumpam įvedė ramybę šiuo klausimu ir panaikino absoliučiai jokios logikos standartų neatitinkantį sprendimą. 
Išvada: ginčui persikėlus į teismą, neužtenka “manyti”, o ir norint paneigti ieškovų “manymus” reikia investuoti ir atiduoti labai daug savęs, kad pasiekti norimą rezultatą. Kaip manote, ar ieškovas, kuris teikia visiškai nepagrįstą ieškinį turėtų finale teismo būti “apdovanojamas” procesinėmis baudomis (žinome, pinigine išraiška)?