3 metai. Tiek laiko praėjo kol pavyko įrodyti teisminiame ginče su VMI, kad Klientas neprivalo mokėti beveik:
50 000 Eur PVM, 20 000 Eur GPM, 8000 Eur VSD, 2600 Eur PSD mokesčių.

Ginčas prieš valstybinę instituciją visada būna sudėtingas. Šiuo atveju Klientui buvo neteisėtai paskaičiuota ir nurodyta sumokėti atitinkamus mokesčius už ne jo, o giminaičo vykdytą individualią veiklą, prekybą automobiliais ir jų dalimis. Nors buvo eilė liudytojų, apklaustų buvusių klientų ir net paties tikrojo kaltininko prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu, Kliento pateikta versija nebuvo tikima. Klientas padarė vienintelę klaidą, pasitikėjo artimu žmogumi ir jam patikėjo savo banko kortelę ir prisijungimo duomenis (ne veiklai vykdyti) ir po kelių metų gavo „siurprizinį laišką“ iš VMI, raginantį susimokėti atitinkamus mokesčius valstybės naudai.

Šiose bylose yra ne vienas keistas aspektas. Pvz. kodėl teismų praktika yra susiformavusi tokia, kad administracinės bylos beveik niekada nėra stabdomas, kol baigsis ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojoje byloje bus priimtas sprendimas? Kodėl neretai mokesčių administratorius nėra linkęs surinkti visų įrodymų, kuriuos itin lengvai galima gauti ir be ikiteisminio tyrimo institucijų pagalbos?

Šiuo atveju, bylos nagrinėjimas keliavo iki pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, iš ten po metų (taip, tiek laiko skundai stovi eilėje nagrinėjimui) buvo grąžintas atgal nagrinėjimui į apygardos administracinį teismą ir ik tada buvo priimtas galutinis, sveiką protą ir elementarią logiką atitinkantis sprendimas.

Pabaiga laiminga. O tai ir svarbiausia.