Rasa Vaičekauskytė. Laikinas pareigos kelti bankrotą sustabdymas – pagalba verslui ar akių dūmimas?

Seimas jau pritarė įstatymo projektui, kuris numato moratoriumą nuo koronaviruso nukentėjusių įmonių bankrotui. Vadovams suteikiama teisė bandyti per 3 mėnesius nuo karantino pabaigos prikelti įmonę ir tik tada vėl atsiranda pareiga kelti bankrotą. Taip pat nežinia kiek laiko dar lauksime kol baigsis ir pats karantinas. Bet ar tai tikrai padės sudaryti balansą tarp finansinių sunkumų paveiktų įmonių ir jų kreditorių? Ar tai tik atviras ir teisėtas leidimas manipuliuoti karantinu prisiimant naujus įsipareigojimus ir dididant jau esančius?

Vadovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo laikinai bus sustabdyta, bet tuo pačius verta atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriai galės kelti bankroto bylą, jei skolininkas nebendradarbiaus. Kitaip tariant, kreditoriai ir toliau galės kelti bankroto bylas, jeigu nebus įgyvendinama tarpusavio pagalba, su kuria jau iki šio moratoriumo vyksta tikras „cirkas“ praktikoje. Apie kokį bendradarbiavimą galima kalbėti, kai viena įmonė prašo mokėti skolą, kita tokios galimybės neturi? Praktikoje tada siunčiami pranešimai, kuriuose nurodoma, kad mokėjimo galimybių nėra arba galimas mokėjimas pagal grafiką, kuris netinka kreditoriui ir kt. Šis procesas reiškia, kad nuo 2020-01-01 juridinių asmenų nemokumo įstatymo pakeitimo, kai tokia tarpusavio pagalba („susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumas įveikti“) yra būtina sąlyga keliant bankroto bylą, turime situacijas, kuriose žaidžiame „katės – pelės“ formalų žaidimą, tik tam, kad teismui pateiktume rašytinius įrodymus, kaip tą nuostatą įgyvendinome. Priklausomai nuo kreditorių skaičiaus, užtrunkame 1–2 mėnesius (įstatyme numatyta 15–30 dienų) ir tik tada teikiame teismui dokumentus dėl bankroto bylos iškėlimo. O per tą laiką neretai įmonės įsipareigojimų skaičius dar labiau išauga. Taigi, nebendradarbiavimas čia gali būti tiesiog suprantamas, kaip skolos nemokėjimas pagal kreditoriaus nurodytas sąlygas ir tada teisė kelti bankroto bylą įgyjama. Kreditorių teisė kelti skolininkui bankroto bylą po karantino pabaigos yra palikta, tik simboliškai apribota. O ir praktikoje itin retai tenka matyti vadovus, kurie nedelsiant kelia bankroto bylą, kai įmonė yra nemoki, todėl kuo šis laikinas pareigos sustabdymas padės įmonėms taip ir lieka neaišku. Paliekama teisė (be pareigos) vadovui kelti bankroto bylą yra ne kas kita, o tik dažnu atveju signalas temti nemokumo situaciją iki labiausiai įmanomos kritinės ribos, kol bankroto bylą iškels kreditorius. Ir tokių nesąžiningų rinkos veikėjų tikrai bus. Taip pat lieka neaišku, ar, pavyzdžiui, VMI bei „Sodra“ taip pat solidarizuosis ir kantriai lauks mokėjimų bei nekels bankroto bylų? Juk ši teisė nėra atimta. Dar vienas įdomus aspektas – naujas įstatymas taikomas tik toms įmonėms, kurios susidūrė su finansiniais sunkumais ar tapo nemokios dėl paskelbto karantino. Iš teisinės pusės aišku tik tiek, kad šią sąlygą dar reikia įrodyti ir mes jau turime net ir šioje vietoje absoliutų ginčą, kokias įmones galime priskirti šiai kategorijai. Nemokumas dėl paskelbto karantino, net neabejoju, kad teismų kiekvienos įmonės atveju (kartu ir vadovų asmeninės atsakomybės klausimais žalos atlyginimo bylose), bus įvertintas individualiai, o tada po kelių metų bylinėjimosi proceso, bus galima diskutuoti, apie kokias čia įmones konkrečiai buvo kalbama. Ir deja, kai kuriems vadovams, teks nusivilti ir prisiimti kilusias pasekmes asmeniškai. Taip pat, akivaizdu, kad šis paskelbtas vadovo pareigos kelti įmonei bankroto bylą sustabdymas nereiškia, kad visais atvejais jam pavyks išvengti asmeninės atsakomybės, jeigu vėliau tas bankrotas bus iškeltas. O ir teisė kelti bankroto bylą, vadovui juk paliekama. Todėl kiekvienoje individualioje byloje vistiek bus sprendžiama, ar iš vadovo kilusią žalą reikia priteisti, ar ne. Tai, kad kelti bankroto bylos vadovas neprivalo, nereiškia, kad vėlesnė įmonės vadovo veiksmų seka ateityje negali tapti ieškiniu dėl žalos atlyginimo asmeniškai iš vadovo. Net jei įmonė jau šiuo metu tapo nemoki dėl karantino, bet vadovas prisiims naujus įsipareigojimus (pvz., užpirks žaliavas), nemanau, kad tokie jo veiksmai, įmonei iškėlus bankroto bylą, liks nepastebėti ir žalą jam atlyginti galimai teks. Tik pamatuoti sprendimai kiekvienu atveju konsultuojantis su profesionalais, gali padėti sumažinti riziką. Blogiausia tai, kad po karantino pabaigos praėjus dar 3 mėnesiams (o Vyriausybės sprendimu gal ir iki metų pabaigos), nemokumo sukeltiems skaičiams, bankroto byloms ir žalos atlyginimo iš vadovų klausimams, vistiek reikės pažiūrėti į akis. O skaičiai, tikiu, tada tikrai gali nustebinti.