Ar direktoriaus sprendimas pardavinėti prekes už savikainą, gali virsti ieškiniu prieš jį patį?
Laimėjau bylą, kurioje po 3 metų, pagaliau pavyko apginti Klientą nuo pareikštų sudėtingų reikalavimų 200 000 Eur sumoje dėl žalos atlyginimo kreditoriams bankroto byloje!
Priimti verslo sprendimai teisminėse bylose vertinami jau po to, kai galimai sukėlė nuostolius. Tačiau tai reiškia ir tai, kad vadovo priimtas sprendimas sudaryti sandorį su atitinkamu turiniu vertinamas tam momentui, kai jis jį sudarė – ką galėjo suprasti, žinoti, numatyti ir kt. Ypač šie vertinimai tampa svarbūs po bankroto bylos iškėlimo, kai būtina ginti galimai pažeistus kreditorių interesus.
Štai mano Klientas, įmonės gereneralinis direktorius, buvo kaltinamas tuo, kad pasirašė nuostolingą sutartį, nuspresdamas kooperuotis gamybiniais, finansiniais, žmogiškaisiais resursais, profesine ir dalykine reputacija su kita įmone veikianti bendroje gamybos ir tam tikrų produktų realizavimo rinkoje.
Byloje kilo ginčas, kaip vertinti spendimą leisti šiai įmonei pardavinėti produkciją vos už savikainą? Ir ar vadovo sprendimas pereiti prie tokio sandorio su viena įmone ir nutraukti sutartis su prieš tai buvusiais užsakovais, atitinka vadovui keliamus aukštus standartus sprendimų priėmimo prasme? Juk prieš tai kiti užsakovai mokėjo rinkos kainomis, o čia jau pardavimai už savikainą?
Teismo ekspertai paskaičiavo, kad toks sprendimas sukėlė neva aiškią žalą – Kliento įmonė dėl tokio sandorio ne tik negavo pelno, bet ir tariamai patyrė beveik 600 000 Eur nuostolių. O jei pardavimai būtų būtų bent jau už rinkos kainas, nuostolis sumažėtų mažiausiai 40 proc.?
Ieškinys buvo atmestas. Byloje pavyko įrodyti, kad vadovo atsakomybė negali būti vertinama vien tik tokiais „sausais“ faktais, kurie gal ir skamba „gerai“ nurodant teismui, tačiau visada yra kita medalio pusė. Generalinis direktorius susitarė ne tik dėl to, kad vienintelis užsakovas (partneris) pirks už savikainą, bet padengs ir gamybos išlaidas, tiekėjų sąskaitas ir kt. Viso šiuo sandoriu įmonė gavo apie 4 600 000 Eur pajamų per gana trumpą laikotarpį ir sunku pasakyti ar net staiga nutraukus sandorį (prasidėjus pirmiems „negeriems“ ženklams) situacija nebūtų dar blogesnė. Juolab, kad pablogėjus situacijai ir pačioje rinkoje, Kliento užsakovas-partneris laiku nebegalėjo vykdyti mokėjimų už prekes ir skolos žaibo greičiu augo iki 400 000 Eur.
Tokio pobūdžio bylose, vadovus apginti nėra paprasta. Šios bylos labai „slidžios“ ne tik teisine, bet ir „skaičių“ prasme. Tokiam, kaip šis bylos rezultatui pasiekti, užtrukome 3 metus.
Paskutiniu metu teismuose gyniau Klientus nuo itin didelių, sudėtingų konstrukcijų ieškinių reikalavimų – akcininkus, direktorius, valdybos narius todėl būtinai su Jumis pasidalinsiu įžvalgomis iš bylų baigčių. Turiu pasidžiaugti, kad mano įdirbis tokio pobūdžio bylose, pasiteisina.
Kadangi žinau, kad tarp mano sekėjų yra daug tokių, kuriems tai labai aktualu ir kiekvieną dieną priimant sprendimus įmonėse bijo rizikos, sveria viską „už“ ir „prieš“, todėl praktine patirtimi suprantama, ne sausa teisine kalba, būtinai dalinsiuosi ir toliau.
Lietuvoje yra apie 100 000 įmonių ir mažiausiai tiek vadovų. Ar bent įsivaizduojate kiek direktorių keliauja į teismus dėl savo priimtų sprendimų? Ar tikrai ši, samdomo direktoriaus pozicija, verta būtų vadinama patraukliausia? Kiek iš Jūsų svajojate apie generalinio ar tiesiog direktoriaus kėdę?
RASA VAIČEKAUSKYTĖ
TEISININKĖ