Ar tėvas atsako už sūnaus „nuodėmes“ versle?

Apgyniau Klientą nuo beveik 100 000 Eur ieškinio byloje!

Klientas buvo kaltinamas tuo, kad netrukus po įmonės įsteigimo, būdamas vadovu užpirko prekių už beveik 80 000 Eur ir už jas apmokėjo, tokiu būdu padarydamas žalą kreditoriams bankroto byloje, nes tariamai tuos pinigus išvaistė.

Negana to, iš jo ir sūnaus solidariai buvo siekiama prisiteisti 17 000 Eur žalą dėl laiku neiškelto įmonės bankroto.

Įdomiausia byloje tai, kad ieškovas įrodinėjo, jog mano Klientas, kuris įmonę pardavė savo sūnui, privalo atsakyti kartu su juo solidariai. Motyvas – artimi santykiai, neįmanoma, kad tėvas nutylėtų sūnui apie įmonės nemokumą ir visas bėdas bei didelė tikimybė, kad jie kartu veikė iš anksto susitarę.

Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė įstatyme nustatytą nemokumo kriterijų, turi būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt.
Byloje nustačius labai tikslų nemokumo momentą (metus ir mėnesį) galima kalbėti jau ir apie nesavalaikio bankroto padarytą žalą.

Praktikoje situacija tokia, kad nemokumo momentą ir jo nustatymą galima tikrai pakankamai daug “interpretuoti” iš teisinės pusės, net skirtingi advokatai, teisėjai turi skirtingą matymą ir tai nėra blogai.

Šioje byloje man pavyko apginti Klientą ir įrodyti, kad nemokumo momentas yra visai kitoks nei nurodo ieškovas, o artimi santykiai su sūnumi negali būti vertinami, kad tokie jie yra ir verslo santykiuose.

Verslo santykiuose jie yra tiesiog vadovai, kurie atsako už savo vadovavimo laikotarpį įmonėje ir tiek.

Nuo sausio 1 d. įstatyme pasikeitusi nemokumo samprata, akivaizdu, kad pakeis ir panašių bylų teismų praktiką. Tik į kurią pusę, nelabai dar aišku…