Ar rašytinės sutarties nebuvimas reiškia, kad pavyks išsisukti nuo apmokėjimo už statybos darbus? Kodėl teisme reikia paneigti visas, net deklaratyvias oponentų iškeltas versijas?
Šia byla norime pasidalinti ne dėl to, kad ji kažkuo išskirtinė ar naujiena teismų praktikoje statybos rangos ginčuose. Ji tiesiog apie situacijas, kurios atskleidžia, kad ne tik rangovai būna linkę neatlikti darbų, atlikti juos nekokybiškai ir kt. Tačiau yra ir užsakovų, kurie nenori mokėti už jau atliktus darbus. Pastatytame name gyventi, bet teigti, kad už jį apmokėti nereikia.
Ginčo namas buvo statomas keturiais etapais. Už pirmuosius tris mūsų Klientui kaip rangovui buvo apmokėta. Kaip ir visada, likus paskutiniajam etapui („klasika“), atsitiko taip, kad Klientas pasitikėdamas savo užsakovais, nesudarė rašytinės sutarties ir tai tapo pretekstu daryti įvairius išvedžiojimus ginantis teisme nuo pareikšto ieškinio.
Bet tai nebuvo tik vienas aspektas „gynyboje“. Buvo bandoma teigti, kad patys statybos darbai atlikti ne visi iki galo, gal susitarta suma buvo visai kitokia nei bendra faktinė 90 000 Eur, kad tai vartojimo rangos teisiniai santykiai ir jie kaip vartotojai šioje byloje turi būti ginami atitinkamai, kad mūsų Klientas netinkamas ieškovas byloje ir neturi teisės reikalauti pinigų, kitos priežastys.
Žinoma, statybos rangos ginčuose taip pat galioja rungimosi principas, todėl visus argumentus teko paneigti. Teko pasitelkti ir teismo ekspertizę, kreiptis į banką, kuris finansavo statybas, atlikti liudytojų apklausas ir t.t.
Finale, teismas konstatavo, kad mūsų ir Kliento argumentai yra išimtinai pagrįsti įrodymais, tikėtina, kad byloje tiesą sakėme ir įrodėme visomis leistinomis priemonėmis byloje būtent mes. Ieškinys patenkintas ir byla laimėta.
