Sugyventinių skyrybos – tavo ar mano butas? Ar butas buvo įsigytas apsimestinio sandorio pagalba?

Ar po skyrybų su sugyventiniu lengva teisminiu keliu atimti jo butą? Ar lengva įrodyti, kad buto pirkimas buvo apsimestinis sandoris ir tikslas buvo vis tik jį nupirkti kito sugyventinio vardu? Kaip atrodo įrodinėjimas tokio pobūdžio bylose?

Būtent tokie klausimai buvo teismui užduoti nagrinėjant bylą visai neseniai mano atstovautame ir laimėtame ginče.

Kad būtų aiškiau, konkreti trumpa bylos fabula: ieškovas kreipėsi į teismą sukurdamas istoriją ir bandydamas ja įtikinti teismą, kad gyvenant ir vedant bendrą ūkį su mano Kliente atstitiko taip, kad jis surado butą pirkimui, tačiau notarinio sandorio dieną pametė pasą ir pasitikėdamas savo sugyventine paprašė sandorį įregistruoti jos vardu, o vėliau neva buvo susitarimas, kad pasui atsiradus butas bus registruojamas jau jo vardu. To pagrindu, prašė ieškiniu pripažinti apsimestiniu sandoriu, pirkėjos dalyje pripažinti, kad jo kaip pirkėjo teises ir nustatyti, kad būtent ieškovas įgijo nuosavybės teises į butą.

Mano Klientė su ieškiniu nesutiko. Byloje siekiant įrodyti jos poziciją, teko padirbėti su įrodymais „iš peties“, nes visi jie buvo kitos pusės nuolat ginčijami, o jų pagrindu kuriamos naujos nebūtos istorijos (net bandant kurti ir per liudytojus). Tarp šalių kilo ginčas dėl visų aspektų: kas surado butą, kas sumokėjo pardavėjui pinigus prie notarų biuro grynais, kas mokėjo notarui, kas rūpinosi butu, kokios būklės buvo nupirktas ir kt. Negana to ieškovas siekiant klaidintį teismą į bylą įtraukė draugą (trečiojo asmens statusu), kuris byloje sukūrė dar kelias buto pardavimo versijas ir po jų buvo neaišku, kuri jau teisingesnė. Pvz. tretysis asmuo nurodė, kas jis butą jau nupirko prieš daug metų pats, tiesiog neįformino savo vardu ir buvo tarpininkas, kuris padėjo organizuoti šį ginčo sandorį. Vėliau nurodė, kad iki ginčo sandorio tą butą jau buvo pardavęs savo draugui ieškovui (buto, kurio net pats neturėjo registruoto savo vardu). Taip pat byloje buvo įtraukta ir buto pardavėja, kuri iš esmės palaikė tik mano atstovaujamą poziciją byloje. Apklausti liudytojai, šalių paaiškinimai buvo klausomi net keletą kartų (nes buto pardavimo istorijų vis daugėjo su kiekvienu posėdžiu).

Tačiau teismo neįtikino nei viena iš nuolat kuriamų istorijų. Teismas ieškinį atmetė pilnai.

Kaip žinia, apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios- ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Tokiu atveju turi būti sudaryti du susitarimai: išorinis (klaidinantis) ir tas, kuris neviešinamas („slaptasis"). Apsimestiniu sandoriu siekiama dengti kitą sandorį. Čia gali būti sąsąjumo ir su vadinamąja teisine simuliacija.

Teismą įtikino tik mano argumentai ir byla laimėta. Kadangi butui jau buvo surasti pirkėjai iki bylos iškėlimo teisme, pasirašyta preliminari sutartis pardavimui, o su ieškiniu buvo prašyta taikyti „areštą“ ir teismas buvo patenkinęs šį prašymą, matyt, kad nauji buto pirkėjai lengviau atsikvėpė, nes pagaliau galės baigti sandorį ir gyventi savo svajonių namuose.

Tai byla, kuri atskleidžia, kaip visai nieko dėti žmonės, gali patekti į bylų sukūrį ir negalėti pabaigti nusipirkti buto. O, kad kur ta informacija būtų talpinama viešuose registruose: pvz. skiriasi sugyventiniai, sutuoktiniai ir kt.

RASA VAIČEKAUSKYTĖ
TEISININKĖ