Verslo sprendimų priėmimo taisyklė ir de facto vadovavimas įmonei – kokia atsakomybė laukia?

Beveik 350 000 Eur – tokią sumą buvo prašoma priteisti iš mūsų Kliento, įmonės akcininko ir komercijos vadovo. Ir nors finale teismas priteisė iš Kliento apie 70 000 Eur, šioje byloje tai vadinama praktiškai laimėjimu. Kodėl? Nes vertinant visą procesą ir patį bylos sudėtingumą teisme, visą teismų praktiką ir faktines aplinkybes, kitoks vertinimas tokioje byloje neatspindėtų tikrosios situacijos.

Per ilgus darbo metus matėme žalų atlyginimo bylose iš vadovų bei akcininkų visko, kokių tik ieškinių konstrukcijų nebūta, gynybos pozicijų, procesinių aspektų ir kt. Kadangi byloje atsakovu buvo ne tik mūsų Klientas, o ir kiti atsakovai (kuriems „pasisekė“ teismo sprendimuose deja, bet ne taip gerai), byloje teko spręsti atsakomybių atribojimų klausimus, kilo ginčas ir dėl to ar akcininkas turintis vos 40 proc. įmonės akcijų privalo imtis priemonių kelti bankrotą, kokiu būdu tai turi padaryti, kaip tokiu atveju turi būti skaičiuojama galimai padaryta žala kreditoriams ir kt.

Ir bene svarbiausias momentas – ar galime komercijos direktorių prilyginti įmonės vadovui ir ar jis pilnai asmeniškai atsako už padarytą žalą įmonės kreditoriams būdamas iš esmės tik vadovaujančias pareigas užimančiu darbuotoju? Kur ta riba?

Tie atvejai, kad įmonės vadovas yra vienas asmuo, o realiai faktiškai vadovauja kitas, kiekvienoje įmonėje gali sukelti vis kitas pasekmes. Turėjome daug bylų, kuriose faktinio vadovavimo klausimas žalos atlyginimo kontekste kreditoriams buvo sprendžiamas įvairiai, todėl žinojome, kokią didelę riziką Klientas turi pralaimėti bylą visoje apimtyje.

Kaip nusprendžiama byloje kas yra tikrasis, faktinis įmonės vadovas? Pagal šiuos kriterijus:

1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas);

2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. T.y. turi būti ir sistemiškumo požymis.

Kitaip tariant – atsakant į klausimą ar asmuo buvo vadovas de facto, reikia atlikti įmonės veiklos analizę ir blogiausia tai, kad daugumoje įmonių rastume atvejus, kai tam tikras asmuo atlieka dalį direktoriaus funkcijų, bet ar tai reiškia, kad visi šie asmenys atsakys prieš kreditorius savo asmeniniu turtu, jeigu bus iškelta bankroto byla? Ir taip ir ne, viskas priklauso nuo konkrečių aplinkybių.

Taigi teismas, spręsdamas ar įmonės darbuotojas pripažintinas faktiniu jos vadovu, turi įvertinti, ar tokio asmens veikla viršijo darbuotojui būdingas funkcijas, ar toks asmuo vienvaldiškai priimdavo verslo sprendimus ir ar ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio. Ar tai įrodyti sunku? Gerai padirbėjus su įrodymų vertinimo pateikimu ir pozicija, įmanoma įrodyti.

Tačiau šiuo atveju byloje pavyko paneigti iškeltą kaltinimą, kad mūsų Klientas kaip komercijos vadovas privalo atsakyti už galimai kreditoriams padarytą žalą. Tačiau kaip akcininkas dalyje priimamų sprendimų vėlavo, įstatyme numatytų pareigų neįvykdė ar vykdė netinkamai.

Ir taip, tai yra ne tik ieškinio atmetimas didžiausioje dalyje reikalavimų, bet ir kelio užkirtimas galimam bankroto pripažinimui tyčiniu ateityje.

P. s. linkime protingų ir sėkmingų verslo sprendimų priėmimo! Nors turbūt dauguma vadovų nėra net girdėję apie verslo sprendimo priėmimų taisyklę, (ji sugalvota ir taikoma teismų praktikoje) tačiau jeigu kyla abejonės dėl vieno ar kito sprendimo, konsultuokitės, kartais vos viena konsultacija gali išgelbėti ateityje nuo žalų atlyginimo iš asmeninio turto.